Valstybė nepanaši į avilį: Platono „Valstybininko“ savarankiškumas

Darbe Platono dialogas „Valstybininkas“ analizuojamas filosofinio vientisumo ir savarankiškumo prieiga. Tokia prieiga yra aktuali atsižvelgiant į tradicinių Platono interpretavimo būdų, evoliucinio ir unitarinio metodų, keliamą problemą. Abu metodai „Valstybininką“ interpretuoja didžiųjų Platono politinių dialogų, Valstybės ir Įstatymų, fone, taip trukdydami atskleisti vidinį dialogo teorinį nuoseklumą. Todėl straipsnyje renkamasi tirti pagrindines dialogo politines temas – konfliktą, valstybininkystę bei politinį žinojimą – ir šių temų ryšius. Aptariant politiškumo atsiradimą, jo svarbą konceptualizuojant politinę veiklą ir nurodant struktūrinius valstybininkystės elementus, straipsnyje teigiama, kad dialoge glūdi nuosekli ir vidujai baigta politinė teorija.Paper explores Plato’s Statesman in the perspective of its philosophical unity and autonomy. The relevance of this approach arises from the problem posed by the traditional readings of the Statesman – the developmental and unitarian. Both methods interpret the Statesman in the context of Plato’s major political dialogues of, the Republic and the Laws, thus preventing the exposing of the internal theoretical coherence of the dialogue. Hence this paper focuses on the analysis of the main political themes of the dialogue – conflict, statesmanship, and political knowledge – and their relations to each other. By discussing the emergence of the political and its importance for conceptualizing political practice, as well as by indicating the structural elements of statesmanship, the author of the paper argues that the Statesman contains a coherent and internally completed political theory